Baltoji knyga Vytautas V. Landsbergis 2008

"Padorūs lietuviai, vienykimės!" - kvietė Vilius Orvidas. Norėdami ieškoti išeičių ir prisidėti prie šviesios, skaidrios Lietuvos sukūrimo, kreipėmės į šviesius protus - į žinomus Lietuvos menininkus, visuomenės veikėjus, prašydami atsakyti į BALTOSIOS ANKETOS klausimus. Iškiliausi kultūros žmonės, visuomenininkai aptaria šiandienos Lietuvos problemas, prognozuoja krašto raidos perspektyvas XXI amžiuje. Svarstoma, kokio švietimo ir kultūros bei žiniasklaidos reikia Lietuvai, kaip sustabdyti pavojingus emigracijos ir savižudybių mastus, kaip ugdyti nacionalines savybes, dvasinį potencialą. Knyga sudaryta Baltosios anketos pagrindu.Į klausimus apie strateginę Lietuvos viziją, valstybinę švietimo politiką, kultūros politiką, savižudybių skaičių, lietuvio nacionalines savybes ir moralinius principus atsakė žinomi Lietuvos žmonės: menininkai, visuomenės veikėjai, kunigai. O kaip neatsakysi, jeigu knygos šūkis toks skambus: „Padorūs lietuviai, vienykimės!“, o ir iškėlė jį ne kas kitas, o Vilius Orvidas, kuriam laisvė asocijavosi ne tik su valstybės padėtimi, bet ir su žmogaus dvasia. Per knygos pristatymą buvo pajuokauta: na, šioje knygoje – vieni šviesuoliai, o kam gi ji skirta?.. Kas jos skaitytojai?.. Tamsuoliai?.. Knygelė nedidelė, balta, nebaugina nei forma, nei svoriu, nei pretenzingu turiniu. Kad ir koks jau tas tamsuolis niūrus ir nykus būtų, kad ir kaip niurzgėtų, televizoriaus ir politikų gąsdinamas, negi jam neįdomu, tarkim, kaip Lietuvą po šimto metų įsivaizduoja Juozas Aputis ar Jurga Ivanauskaitė?.. Kiek žymių žmonių didžiuojasi, būdami lietuviai?.. Kas jie tokie, tie žmonės?.. (Juk nedaug šiandien rasi tokių, kurie džiaugtųsi savo tautybe.) Ką apie televiziją mano vyskupas Jonas Kauneckas, o apie moralinius principus – Justinas Marcinkevičius?.. Žinoma, gaila, kad daugelis „Baltosios anketos“ medžiagos knygelėje netilpo (leidimą rėmė privatūs asmenys, o iš jų paramos tomų neišleisi). Antra vertus, knygų siaubūnių, sveriančių po kelis kilogramus ir puslapius skaičiuojančių šimtais, ir taip nemaža, paskutinė, mane išgąsdinusi, buvo J. Irvingo „Kol tave rasiu“. Aš tai nenorėčiau nieko ieškoti tokiose šimtapuslapinėse džiunglėse. Juolab kad šiuolaikiniai romanai bastionai vis tiek nepergyvens nei Ch. Dickenso „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“, nei F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“. Taigi ir gerai, kad „Baltoji knyga“ nevirto sunkiu išminties foliantu ir neprislėgė skaitytojo, vakarais lovoje mėgstančio paskaityti. Sakyčiau, išmintingas sprendimas puikias ir protingas šviesuolių mintis ir jų ateities vizijas sutrumpinti ir sukoncentruoti į lengvą, nedidelę knygelę. Matyt, išmintis tokia ir turėtų būti. Lengva, balta, kiek ažūrinė. Lengvai suimama. Ji man panaši į purios sniegdrabos snaigę. Perskaitęs jautiesi kaip su būriu draugų pabuvęs ar šiaip su maloniais žmonėmis pasišnekėjęs. Ar pasivaikščiojęs po baltą ramybės lauką.

Sources: Please login in order to view sources