Ledo dvynė Jude Deveraux 1996

“Mano plaukuose šiandien bus raudonos rožės.” Po šiais žodžiais — Hiūston Čandler vardas. — Velniai jus griebtų, ledi Čandler! Aš vaidinau garbingai, o jūs... — jis nusigręžė. — Imkite pinigus. Imkite namą. Jūs daug pasidarbavote, kad visa tai gautumėte. O su manimi sietis jums neteks. Galbūt jums pasiseks gauti Vest- fyldą, kad jis atimtą iš jūsų skaistybę, dėl kurios jūs taip drebate. Jis pasuko link durų. — Keinai, — pašaukė ji, bet jisai jau išėjo. Ji sunkiai susmuko į ąžuolinę kėdę. Po kelių minučių į kambarį įėjo Bleir. — Man rodos, jau metas eiti pjaustyti torto, — netvirtai tarė ji. — Tu ir Tagertas... Hiūston įniršis prasiveržė. Ji pašoko nuo kėdės ir prilėkė prie sesers piktai žaibuodama akimis. — Tu net negali pavadinti jo vardu! — įtūžusi tarė ji. — Manai, jog jisai iš akmens ir negali nieko jausti. Tu atsikratei jo ir dabar manai, jog gali elgtis su juo kaip norinti. Bleir atsitraukė atgal. — Hiūston, tai, ką aš padariau, aš padariau tavo labui. Aš noriu matyti tave laimingą. Hiūston suspaudė kumščius ir dar arčiau priėjo prie sesers, pasirengusi kautis. — Laimingą? Kaip aš galiu būti laiminga, jeigu net nežinau, kur mano vyras dabar? Dėl tavęs aš apskritai galiu niekada nebepatirti, ką reiškia būti laimingai.

Sources: Please login in order to view sources