Iden Palmer pakėlė akis nuo skaitomos knygos. Priešais ją stovėjo vyras. Jam iš už nugaros švietė saulė, taigi ji blogai matė veidą. Tačiau jautė, kas jis toks. — Ar ši vieta laisva? — paklausė vyriškis, parodydamas į šalia stovinčią paplūdimio kėdę. — Taip, — atsakė Iden ir padėjo knygą į šalį. Ji pasisukiojo kėdėje, demonstruodama apnuogintą nugarą ir padavė jam įdegio losjoną. — Girdėjau, kad buvai labai užsiėmusi, — pasakė Makbraidas, tepdamas aliejumi jos odą. Iden gulėjo po didžiuliu skėčiu nuo saulės, o jos oda dar buvo baltut baltutėlė, todėl žinojo, kad losjono jai visai nereikia. — Labai užsiėmusi, — tarė pasisukdama į tą pusę, kur žaidė Melisa su Stiuartu ir jos mažučiu vaikaičiu. — Tai neapsigyvenai Arundelyje? — Ne, juk tu žinai. — Sužinojau keletą dalykų apie tave. Girdėjau, kad rašai knygą apie pasaulio sodus. — Taip, esu pamišusi dėl augalų. — Praėjus mėnesiui po teismo, buvau užsukęs į Arundelį. — Teismo?
Sources: Please login in order to view sources