Mano vardas - Marytė Alvydas Šlepikas 2016

Romanas „Mano vardas – Marytė“ pasakoja apie slogią pokario atmosferą ir siekia užpildyti istorijos spragą – vadinamųjų „vilko vaikų“ situaciją po Antrojo pasaulinio karo. Alvydas Šlepikas romane pasakoja apie slegiančius vaikų išgyvenimus. „Vilko vaikais“ vadinami Rytprūsių vokiečių vaikai, kurie dėl nepritekliaus, skurdo ir bado buvo priversti keltis per Nemuną į Lietuvą. Čia jie elgetavo, dirbdavo pas ūkininkus, o savo sunkiai uždirbtą maistą nešdavo atgal namo. Daugelis tokių vaikų – našlaičiai, kurių tėvai išėjo į karą ir negrįžo. Romane „Mano vardas – Marytė“ autorius pasakoja vienos šeimos istoriją. Eva – moteris, kurios vyras išėjo į karą ir negrįžo. Šeimoje auga penki vaikai, viena iš jų – Renatė, gavusi lietuvišką Marytės vardą. Alvydas Šlepikas romane pasakoja ir apie vaikų keliones į Lietuvą, ir Rytprūsių pokario gyvenimo tragizmą. Knygoje autorius aprašo tikrais faktais paremtus įvykius, kurie šiandien atrodo sunkiai suvokiami – pavyzdžiui, kai motina vaiką išmaino į maišą bulvių. Tik taip dar esama vilties išgyventi – galbūt vaikas Lietuvoje gaus darbo pas ūkininkus, išliks. Ilgą laiką „vilko vaikų“ tema buvo tabu – tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Vokietijoje, todėl apie ją išlikę labai nedaug informacijos. Svarus Alvydo Šlepiko indėlis tas, kad rengdamas medžiagą romanui „Mano vardas – Marytė“ jis kalbėjosi su gyvais laikotarpio liudininkais, „vilko vaikais“. Autorius teigia, nenorėjęs sąmoningai vaizduoti žiaurumo – jam svarbiau buvo parodyti santykį tarp vilties ir nevilties šiuo tamsiu istorijos laikotarpiu. Alvydas Šlepikas norėtų, kad šią knygą perskaitytų paaugliai.

Sources: Please login in order to view sources