Anyta Daina Avotiņa 2018

1940 metai, vieną okupaciją keičia kita, karas ir tremtys tampa kasdienybe, kurioje vis tiek reikia gyventi ir ieškoti pastovių dalykų, remtis į juos. Šeima, meilė, gamta gali būti tie ramsčiai, tačiau romano herojei Netei lemta patirti vieną griūtį po kitos. Tylus gyvenimas kaimiškoje Latvijos vietovėje, gamtos apsuptyje, garantuoja bent šiokią tokią ramybę, tačiau ir čia pasiekia ilgos karo ir okupacijos rankos. Negana to, Netei tenka kęsti rusės anytos pyktį ir pagiežą. Ji pati jau vėliau taps visai kitokia anyta ir aukos viską, kad pagelbėtų sūnui bei marčiai. Ramus ir išmintingas Netės gerumas, gebėjimas nepalūžti ir nenuleisti rankų pačiose sudėtingiausiose situacijose padeda jai susigrąžinti prarastus namus. O tuomet grįžta ir ramybė. Atrodo, kad būtų neįmanoma iškęsti daugiau nei iškentė Netė, tačiau knygos „Anyta“ autorė leidžia pajusti šviesą ir suprasti, kad netgi tokiame žiauriame likime yra šlakelis sėkmės, už kurią Netė moka dėkoti. Nes laimė yra trapi, tačiau greičiausiai ir žiauriausiai ją griauna net ne karas ar smurtas, o patys žmonės ir jų pyktis. Emocingas ir išmintingas Dainos Avuotinios romanas „Anyta“ – apie gimtuosius namus, meilę ir gerumą – tai Latvijos istorija, kurią išgyveno ir užrašė moteris. Kiek kitoks žvilgsnis į negatyvios vyriškos energijos persmelktą karo ir žiaurumo laikotarpį. Pati autorė romaną pavadino kasdienišku. Tai tarsi nuoroda į tą moteriškąją kryptį – čia viskas paremta ne greitai besikeičiančiu veiksmu, o veik nepastebima kasdienybe, kurioje reikia gyventi ir išgyventi, nepaisant politinės, karinės situacijos.

Sources: Please login in order to view sources