Kapinių knyga Neil Gaiman 2011

Knyga pirmiausia skirta vaikams, todėl vis pasigirsta priekaištų dėl veiksmo vietos pasirinkimo. Tačiau N. Gaimanas atsako argumentuodamas, kad „Kapinių knyga" – apie gyvybės, gyvenimo, šeimos vertės suvokimą. Anot jo, reikia leisti vaikui pačiam pajusti baimę ir išmokyti ją įveikti, o kapinėse ir bet kur kitur žmonėms rimtai pakenkti gali tik gyvieji. N. Gaimano teigimu, knygoje viso labo viena žiauri scena jos pradžioje, kurios sukeltus šiurpuliukus suvaldžiusiems vėliau nebus dėl ko bijoti. Taigi knygoje susipina anapusinis gyvenimas, siaubo pasakų elementai, vaikiškas nuoširdumas, nuotykiai ir meilė, sužavėsianti bet kokio amžiaus skaitytoją, tikintį gėrio pergale ir visą gyvenimą išsaugantį dalelę vaikiškos sielos. Anot skaitytojų, užvertus paskutinįjį ,,Kapinių knygos" puslapį lieka labai malonus lengvumo jausmas, džiugus tikėjimas stebuklu, o vyresnieji tarsi patys tampa dešimtmečiais, plačiai atmerktomis akimis žvelgiančiais į pasaulį, kuriame ir džiaugsmas, ir nesėkmės, ir atradimai, kuriems, regis, nėra pabaigos... „Kapinių knyga“ dar kartą patvirtina N. Gaimano stulbinantį meistriškumą kuriant mitologinių, folklorinių ar literatūrinių archetipų interpretacijas. Šįkart jis savaip interpretuoja garsiąją R. Kiplingo ,,Džiunglių knygą", kruopščiai pakartodamas pagrindinius jos siužeto žingsnius, todėl skaitytojas, jei, aišku, augo ne džiunglėse, gali atspėti, kaip baigsis vienas ar kitas skyrius. Rašytojas pasakoja berniuko, vardu Niekaskitas (sutrumpintai – Kitas) Ovenso gyvenimo istoriją. Žuvus visai šeimai, atsidūrusį kapinėse, kūdikį priglaudė nauji tėvai vaiduokliai – Ovensai. Būdami gyvi jie neturėjo vaikų, todėl berniuko priežiūrai ir auklėjimui pasitelkė vampyrą Sailą bei panelę mokytoją – vilkolakę Lupesku. Be to, auginti vaiką jiems padėjo visi velioniai – senųjų kapinių, siekiančių romėnų laikus, gyventojai, nes Kitą vis medžiojo Džekas, išžudęs visą jo šeimą.

Sources: Please login in order to view sources