Šafi angelas Hilary McKay 2006

Kadi, Šafi, Indigas ir Rožė – spalvingos asmenybės kaip spalvų lentelė, iš kurios paimti jų vardai. Neradusi lentelėje savo vardo, šafrano geltonojo, dvylikametė Šafi sužino, kad ji įdukrinta. Taip prasideda mirtinai juokingos akmeninio angelo, kurį mergaitė prisimena sapnuose, paieškos. Ar ji ras savo praeitį, „zuikiu“ išvažiavusi į Sieną? O gal nereikėjo taip toli belstis? Skiriama įvairaus amžiaus skaitytojams, bet pirmiausia – paaugliams ir jaunimui. Sara sakė, kad kiekvienas žmogus turi ką nors nuveikti gyvenime, ir Šafi turi rasti angelą. Tą naktį ji vėl sapnavo sodą, grįstą baltais akmenimis, su nedideliais smailiais medžiais ir vandens čiurlenimu. Ji vėl vaikščiojo, įsikibusi kažkam į ranką, bet šį kartą žinojo, kad tai senelis. Pakėlusi akis, pamatė jo veidą. Pavargusį ir liūdną. Šafi išvydo ir angelą. Jis stovėjo ant mažo balto pjedestalo. Jinai jį matė visą gyvenimą. Tai buvo jos angelas iš sodo, jinai jį taip vadino nuo tada, kai pradėjo prisiminti, daug anksčiau negu išmoko tarti žodžius. Trejų metų Šafi pasaulis subyrėjo į šipulius. Mama dingo, viskas, ką ji laikė namais, buvo sukrauta į senelio automobilį. Viskas, išskyrus jos angelą. Ji sapnavo toliau, sapnas buvo daug ilgesnis negu paprastai ir priminė dešimties metų senumo įvykius. Šafi prisiglaudžia prie angelo ir rauda kruvinomis ašaromis. Tada senelis pasielgia keistai. Jis išsiima mėlyną pieštuką ir kažką rašo ant angelo – pjedestalo apačioje, žemai, kad Šafi galėtų pamatyti. – Žiūrėk, – sako jis ir perskaito, ką buvo parašęs. „Šafi“ vienoje pusėje, „Šafi angelas“ – kitoje. Šafi lyg užkerėta liaujasi verkti. Senelis atsidūsta, paslepia pieštuką ir tikisi, kad ji pamirš.

Sources: Please login in order to view sources