Užstalės pokalbiai Martynas Liuteris (Martin Luther) 2003

Knygoje spausdinami Martyno Liuterio namuose prie stalo vykdavusių pašnekesių užrašai. Nevaržoma namų aplinka skatino Liuterį svarstyti tokias temas, kurių jis nebuvo lietęs raštuose, pamoksluose bei paskaitose: nuo neapsakomos Visagalio Dievo galybės iki Elbės varlių... Didžiojo Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio išmintis bei gyva nenuglaistyta aforistinių minčių tėkmė paverčia šias prie pietų stalo pasakytas kalbas visiems laikams aktualiu gyvenimo meno lobynu. „Jie stengėsi mane padaryti žvaigžde, kuri visada spindi danguje. O aš esu kintanti planeta". Ankstyvos jaunystės metais atsiradęs neurasteniškas nerimas, vėliau pasireikšdavęs priepuoliais, tapo varomąja Martino Liuterio jėga. Jo tekstuose, ypač užstalės pokalbiuose, kuriuos pagarbiai užrašė jo mokiniai, išmatos, šlapimas ir panašūs žodžiai kartojami akiplėšiškai įžūliai, besimėgaujant jais, ir taip dažnai, jog amžininkai, net jam palankiausi, pasijusdavo sutrikę. „Šis žmogus vemia š... kąsniais“, – rašė jo amžininkas, humanistas Tomas Moras. Liuteris netgi kaldavo nešvankias eiles, kaip antai apie poetą Lemmichą – čia kiekvienoje eilutėje kartojamas penkių raidžių žodis. Ne rečiau kartojami ir užgaulūs žodžiai, kupini neapykantos popiežiui. Kartojami be paliovos, be argumentacijos: tarsi plūdimusi siekiama palengvėjimo. Tai nėra doro žmogaus pasipiktinimas bedieviškumu. 1510 metais vyresnybės pasiųstas į Romą, Liuteris susižavėjo popiežiaus valdžios pamaldumu, labdaringumu bei žmogiškumu, – visa tai jis lygino su apgailėtina Vokietijos būkle. Ne, jo neapykantoje, sumišusioje su baime, buvo kažkas beprotiška, perdėta. Paskelbus ekskomuniką, pirmoji jo reakcija buvo baimė, vėliau – neapykanta: „Popiežiaus bulės užantspauduotos šėtono š... . Tai nieko daugiau, tik popiežiaus perdimas. Kiek jėgos – padaryti tokį perkūno trenksmą! Tiesiog stebuklas, kad nesprogo jo užpakalis ir žarnos“

Sources: Please login in order to view sources